Suaugę alkoholikų vaikai

Psichologijoje yra toks terminas „Suaugę alkoholikų vaikai“. Šį terminą karts nuo karto matome spaudos puslapiuose, girdime per televizija, tačiau ar žinome ką šis įvardijimas reiškia, ar susimąstome, kas jie – „Suaugę alkoholikų vaikai“, ir kuo jie skiriasi nuo įprastų žmonių?

Birutė JANČIENĖ

Lietuva skęsta alkoholio liūne?

„Suaugę alkoholikų vaikai – tai žmonės, užaugę šeimose, kuriose vienas ar abu tėvai turėjo priklausomybę nuo alkoholio, – sako psichologė Ilona Nomeikienė. – Neverta dairytis toli ir plačiai. Pakanka žvilgtelėti į skaičius. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuva tik dabar žengia pirmuosius žingsnius blaivumo link ir jau nebėra pirma pasaulyje pagal suvartojamo alkoholio kiekį. Vienok daugelį metų ši statistika gėdingai bylojo apie tai, kad mes pirmavome pasaulyje. Apsidairykime aplinkui „Suaugę alkoholikų vaikai“ gyvena tarp mūsų.

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento duomenimis, Lietuvoje kas antras žmogus vaikystėje turėjo sunkumų, susijusių su alkoholio vartojimu šeimoje, 50 proc. vaikų girdėjo, kaip tėvai pykstasi dėl alkoholio vartojimo, 44 proc. galvojo, kad vienas iš tėvų turi alkoholio vartojimo problemų, 30 proc. bandė skatinti tėtį ar mamą alkoholio vartojimo atsisakyti.

Pasąmonėje įdiegta nesaugumo programa

Pasak Ilonos Nomeikienė, augant disfunkcinėje šeimoje, kur dominuoja nuolatinė nesaugumo, nestabilumo, baimės dėl ateities, melo, tuščių pažadų aplinka, vaiko galvoje susiformuoja nuolatinės programos. Kurios yra nuolat pasirengusios skenuoti ir vertinti aplinką, kurios verčia nerimastingai laukti, kad tik kas nors nenutiktų negero. Susiformuoja ypatingas gebėjimas jausti (tarsi užuosti) kitų žmonių emocijas: stengiantis nuspėti, kaip kitas žmogus jaučiasi, ar jis nėra piktas ir grėsmingas, tai yra pavojingas. Šis gebėjimas išsiugdo dėl sustiprėjusio savisaugos instinkto, kuomet nuolat reikia vertinti aplinkos saugumą.

Disfunkcinėse šeimose užaugusiems vaikams ramybė yra neįprastas ir keliantis įtampą pojūtis. Tokiems vaikams sunku įsisąmoninti, kad tai natūrali, žmogui taip reikalinga būsena. Juk būtent jie, alkoholikų vaikai, puikiausiai suvokia, kad po ramybės visuomet ateina konflikto, grėsmės, dažnai fizinio ar psichologinio smurto akivaizda.

„Kaltės, nepasitikėjimo žmonėmis, kontrolės, perdėtos atsakomybės jausmai bei žema savivertė – tai kaina kurią šiems žmonėms tenka mokėti už tai, ką praeityje teko išgyventi“, – kalba psichologė. Namuose vykstančios girtuoklystės – šeimos paslaptis, kuria nebuvo galima su niekuo dalintis. Dažnai net ir po daugelio metų šiems žmonėms tebėra sunku, gėda ir skaudu kalbėti apie tai, kas vyko jų namuose.

Kiekvienas jausmas turi porą

Meilė visad poruojama su pykčiu. Alkoholikų vaikams, ko gero, pritrūksta meilės, tuomet viršų ima pyktis. Ką savo tėvams jaučia suaugę vaikai, galbūt jie patiria dvilypius jausmus? Psichologė Ilona Nomeikienė teigia, žmonių, užaugusių disfunkcinėse šeimose, jausmai yra ne tik sumišę tarp meilės ir neapykantos tėvams: juk ta pati ranka glosto galvą, tačiau niekad negali žinoti kada ta pati ranka skaudžiai sugriebs ar net suduos. Gyvenant disfunkcinėje aplinkoje susiformuoja gebėjimas disocijuoti jausmus – nusijautrinti, tarsi atskirti savo kūną nuo to ką jauti, kad ne taip skaudėtų ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Tai tarsi savotiškas pabėgimas nuo skaudžios realybės, kurią per sunku išgyventi.

Psichologė pasakoja, psichoterapinių grupių, skirtų „Suaugusių alkoholikų vaikams“, užsiėmimuose, o ir konsultuojant individualiai, dažnai tenka išklausyti suaugusių žmonių lūpose įstrigusių skaudžių vaikystės prisiminimų. Kaip antai.
„Kai išgirsdavau, kad patėvis rakina duris, net iš sukamo rakto garso ir grubiai lenkiamos durų rankenos, suprasdavau, kad jis girtas… Mano kūną sukaustydavo baimė, bijodavau net krustelėti… Gerai žinojau, kad patėvis prieis prie mano lovos, pasilenks prie manęs taip arti, kad alkoholio tvaikas įsiskverbs į mano nosies šnerves, įsiklausys į mano kvėpavimą ir patikrins ar aš miegu… Žinojau, kad ir kas nutiktų turiu apsimesti, kad miegu, antraip teks daug valandų klausyti, koks aš esu nedėkingas, niekingas žemės padaras, negerbiu jo – “tėvo”, kuris sunkiai dirba ir stengiasi, kad aš turėčiau ką valgyti ir kuo apsirengti. Ir jei aš tylėsiu ir nieko neatsakysiu, jis savo stipriais geležiniais gniaužtais, suspaus mano kaklą ir laikys tol, kol pradės trūkti oro… Tol, kol aš bijodamas prarasti sąmonę, vos girdimai išlemensiu ačiū…“

Arba kiti suaugusio alkoholiko vaiko prisiminimai. „Nežinau ar galiu pasakyti, kad turėjau tėvą… Jis tarsi buvo, bet ne, gal geriau bus jei aš sakysiu tiesą: „Ar jūs žinote kaip jautiesi, kai tarsi turi tėvą, o jausmas tarsi jis būtų miręs?“ Žmonės, kurie buvo arčiausiai manęs, mano buvimo tarsi nepastebėdavo, jaučiausi taip tarsi aš neegzistuoju, o jie gyvena šalia esančiame paraleliniame pasaulyje. Tėtis kiekvieną dieną grįždavo girtas, o mes su sese gerai išmokome namų taisykles, jei tėtis grįžo girtas reikia elgtis labai tyliai, kad jo nesuerzinti, juk mes nenorime kartu su mama bėgti iš namų, jei tėtis susinervins dėl keliamo triukšmo ir vaikysis mamą aplink namą… Ir vienas Dievas težinojo, kas būdavo tuomet, jei tėvui pavydavo sučiupti mamą…

Mama visuomet sakydavo, kad mėlynės ir sumušimai atsirado tuomet, kai ji bėgdama užkliuvo ir nukrito, o tėtis pažadėjo daugiau nebegerti. Tačiau mes jautėme, kad atgailaujantis ir žadantis daugiau taip niekada nebedaryti tėtis vėl ir vėl kartos savo elgesį…
Mama visuomet atrodė tokia pažeidžiama ir palūžusi, kad aš niekuomet nedrįsau prie jos prieiti ir išlieti savo bėdas. Visuomet maniau, kad jai ir savų rūpesčių pakanka, tad nejau dar aš čia apkrausiu ją savosiomis…
Taip ir išmokau niekada niekam nieko nepasakoti, niekuo nepasitikėti, viena tyliai išgyventi savo skausmą ir liūdesį…“

Įkyrios praeities šmėklos

Nesvarbu kiek metų žmogui, kuris užaugo alkoholio aplinkoje – 20, 30 ar 50. Išmoktos elgesio schemos dažnai lydi žmogų visą likusį gyvenimą. Ir tik apsilankęs psichologo kabinete arba psichoterapinėje grupėje, toks žmogus gali pradėti įsisąmoninti, kas su juo vyksta. Suprasti, kad perdėta kontrolė, nuolatinis nesaugumo jausmas, negebėjimas atsipalaiduoti net ir tuomet kai aplinka saugi ir harmoninga, gėda, kaltė, nepasitikėjimas žmonėmis, nėra normalūs jausmai, kuriuos jaučia kiekvienas žmogus. Tai yra tik unikalus savisaugos gebėjimas prisitaikyti prie disfunkcinės aplinkos. Ir dabar, kai aplinkinis pasaulis tapo saugus, šie jausmai visiškai nereikalingi. Jie tik kelia įtampą, kuria negebėjimą gyventi pilnaverčio gyvenimo, jausti gyvenimo pilnatvę, būti akimirkoje – čia ir dabar.

Sukurti šeimą – misija įmanoma

Tikriausiai sunku formuoti tvarius, stabilius santykius, kai nieko panašaus nepatirta? Pasak Ilonos Nomeikienės, laimei šie žmonės dažniausiai sukuria šeimas. Nes jie vaikystėje davė pažadą sau: „Kai aš sukursiu savo šeimą, ji bus kitokia. Aš savo vaikus mylėsiu, visuomet jais rūpinsiuosi ir visuomet atliepsiu jų poreikius“. Ir jie augina ir auklėja nuostabius vaikus, stengiasi nebekartoti savo tėvų elgesio, netgi priešingai – stengiasi tapti nepriekaištingais tėvais ir savo vaikams duoti viską, ko patys savo gyvenime neteko. Tik! Labai retai šie žmonės jaučia gyvenimo pilnatvę. Juos dažnai kamuoja įtampa, perdėtas atsakomybės jausmas, baimė dėl ateities bei noras viską sukontroliuoti, kad tik viskas būtų taip, kaip jie matė savo svajonėse – tobulai. Bet juk gyvenime taip nebūna, bet juk galima bandyti ir bandyti vėl ir vėl viską pagerinti. Juk kada nors turi pavykti.

Skaičiai – padėties liudytojai

Statistikos departamento Higienos instituto duomenimis, 2019 m. gyventojų, sergančiųjų įvairiomis alkoholio vartojimo sukeltomis ligomis nežymiai mažėjo, tačiau pirmąkart nuo 2011-ųjų išaugo alkoholio sukeltų mirčių skaičius. 2019 metais bent viena tiesiogiai su alkoholio vartojimu susijusi diagnozė buvo užregistruota 24 tūkst. asmenų. Iš viso 100 tūkst. gyventojų teko 858 sergantys asmenys (2018-aisiais metais – 863). Tuo tarpu duomenys rodo, kad nuo 2011-ųjų nuosekliai mažėjęs mirusiųjų nuo alkoholio vartojimo skaičius 2019 metais vėl ūgtelėjo: dėl tiesiogiai su alkoholio vartojimu susijusių ligų 2019 metais mirė 544 žmonės – 37, arba beveik 7 proc. daugiau, nei 2018-aisiais. 100 tūkst. gyventojų teko kiek daugiau nei 19 mirčių. Pasak Statistikos departamento, keturi iš dešimties mirusių sirgo kepenų liga, kiek daugiau nei ketvirtadaliui diagnozuotas atsitiktinis apsinuodijimas alkoholiu, maždaug kas aštuntam – širdies veiklos sutrikimai (alkoholinė kardiomiopatija).

Vyrų mirtingumas dėl alkoholio sukeltų ligų 3,5 karto viršijo moterų, didesnis mirusiųjų skaičius (100 tūkst. gyventojų) – kaimo vietovėse. Atitinkamai 23 (kaimo) ir 18 (miesto).
Dažniausiai su alkoholio vartojimu susijusiomis ligomis sirgo 45-49 metų vyrai – šis rodiklis daugiau nei triskart viršijo moterų sergamumą šiomis ligomis. Kaimo vietovėse daugiausia alkoholio sukeltomis ligomis sirgo 35–39 metų asmenys, mieste – 45–49 metų gyventojai.

 

Savaitė, 2021