Jeigu tikėsime, kad dauguma žmonių nėra geri, atitinkamai elgsimės vieni su kitais. Ieškosime blogiausių savybių ir jų rasime. Kokio elgesio tikimės vieni iš kitų, tokio ir sulaukiame. Jeigu kalbėtume apie didžiausius mūsų dienų iššūkius (nuo klimato atšilimo iki mažėjančio tarpusavio pasitikėjimo), nepamirškime, kad visų sprendimų atspirties taškas yra supratimas, jog žmogaus prigimtis kitokia, negu iki šiol aklai tikėjome.
„Žmogus yra žvėris“, – teigė karaliai. „Žmogus iš prigimties linkęs nusidėti“, – kartojo dvasininkai. „Žmogus yra beviltiškas egoistas“, – tvirtino finansininkai. Vakarų kultūroje šimtus metų vyravo žmogaus tamsiosios prigimties pavyzdžiai ir nuostata, kad esame iš prigimties sugedę ir linkę į blogį. O kas, jei tokia nuostata klaidinga?
Rutgeris Bregmanas knygoje „Žmonijos gerumas“ meta drąsų iššūkį ir, remdamasis naujausiomis psichologijos, ekonomikos, biologijos, archeologijos įžvalgomis, teigia priešingai: žmonės iš prigimties yra geri ir labiau linkę bendradarbiauti, negu konkuruoti. Maža to, mūsų instinktas pasitikėti kitais yra vienas iš svarbiausių žmonijos evoliucijos veiksnių. Bet jeigu iš tiesų dauguma žmonių yra geri, kodėl pasaulyje tebėra tiek daug kančios?
Autorius nesiekia visko suvienodinti, tačiau labai kritiškai žvelgia į istorinius įvykius, didžiąsias idėjas, mokslinius tyrimus, į ypatingų žmonių ypatingas iniciatyvas, darančias pasaulį geresnį. Tuo pat metu jis neužsimerkia prieš skaudžią tikrovę. Autoriaus idėjos įtraukia į intelektinį nuotykį, o realūs pavyzdžiai iš žmonijos istorijos ir žmonių kasdienybės intriguoja ir keičia požiūrį į mus pačius.