Autorius yra plačiai žinomas, populiarus, žymus intelektualas, stipriai pasisakė translyčių asmenų teisių klausimais, yra už kalbos laisvę. Jis teigia, kad visas idėjas verta aptarti, dažnai dalyvauja debatuose, pati mintis jam yra vertybė. Unikalus tuo, kad savo knygose susieja įvairius mokslus: psichologiją, sociologiją, filosofiją, biologiją, remiasi neuromokslu, religija. Autorius dažnai taiko slidžios nuokalnės argumentaciją. (Slidi nuokalnė – argumento tipas, kai pasisakoma prieš pasiūlymą, nurodant seką tolesnių veiksmų, kurie iš pradžių atrodo nesvarbūs, bet veda prie rimtų nepageidaujamų pasekmių; be to, vis sunkiau jiems priešintis, ir nuo kažkurio sunkiai nustatomo momento priešinimasis pasidarytų pernelyg sunkus.) Autorius labai eklektiškas, tačiau tokia jo pozicija sudomina skaitytoją.
Pirmoje knygoje „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ J. B. Petersonas pasiūlė skaitytojams priešnuodį prieš chaosą, parodė, kaip galima atsispirti kasdienėms šiuolaikinio žmogaus baimėms ir negandoms, kaip suorientuoti save tvarkai, kai gyvenime daugėja chaoso ir galimybių, tad ką nors pasirinkdami turime ko nors ir atsisakyti. Tačiau kaip neapsirikti? Knyga turėtų patikti struktūruotam skaitytojui. Antroje knygoje jis siūlo dar 12 gyvenimo taisyklių, kurios turėtų padėti išgyventi tamsiuoju gyvenimo tarpsniu. Autorius įspėja, kad pernelyg griežta tvarka gali būti pavojinga. Ši knyga skatina skaitytojus palaikyti pusiausvyrą tarp tvarkos ir chaoso.
J. B. Petersonas pasakoja, kokiomis aplinkybėmis jis rašė: tuo metu jis gydėsi priklausomybę nuo raminamųjų vaistų, kažkodėl vyko į Maskvą, kur jam buvo sukelta dirbtinė koma, paskui į Serbiją. Prisipažino, kad turi polinkį į depresiją, tik neaišku, kaip ji pasireiškia.
Pasaulį rašytojas mato ir kaip tvarką, ir kaip chaosą.
Tvarka egzistuoja tada, kai vyksta tai, ko norime, mums veikiant išmintingai. Bet tvarkos nebūna be rutinos ir tai kelia sąstingį. Pirmoje knygoje aprašomi būdai, kaip atsispirti kasdienėms baimėms ir negandoms.
Chaosas kyla tada, kai aktualioje aplinkoje įvyksta kas nors netikėta ar nenuspėjama, jis dažnai veda į nuosmukį. Kai suprantame, kad nėra taip, kaip turėjo būti, nusimename, bet tokia padėtis skatina pokyčius, verčia tobulėti. Tai aprašoma antroje knygoje.
Idėja yra rasti balansą, kaip gyventi optimaliai. Idėja remiasi neuromokslu, kuris sako, kad kairysis smegenų pusrutulis yra struktūruotas, logiškas, tvarkingas, tai atitiktų tvarką, o dešinysis yra kūrybiškas, nestruktūruotas, išsiliejęs, tai atitiktų chaosą.
Tiesa yra tai, kas padeda žmogui išgyventi ir klestėti. Objektyvi tiesa – tai, kas išmatuota, ištirta, pagrįsta moksliniais tyrimais, bet yra ir kita tiesa – moralinė, pasireiškianti per religiją, filosofiją, ji susijusi su giliais išgyvenimais, būsenomis, kurios padeda išgyventi, susidūrus su kančia.
Kančia ir prasmė. Į blogį žvelgia kaip į duotybę, tai faktas, kurį reikia priimti kaip gyvenimo dalį (remiasi budizmu). Kentėjimas yra natūralus, o išmokti jame išbūti ir iš jo išeiti reikia mokytis. Fizinės kančios įmanoma išvengti, pabėgti nuo jos, tačiau psichologinė kančia yra subjektyvus dalykas. Iš dalies tai ir fizinis dalykas – neuromokslas fiksuoja tam tikrų smegenų dalių pokyčius, bet smegenys skausmą pačios sugeneruoja, nes tokia mūsų biologija.
Atsvara kančiai yra prasmės radimas. O prasmės radimas eina per asmeninės atsakomybės prisiėmimą ir įsipareigojimą savo vertybėms. Asmeninės atsakomybės prisiėmimas – tai pirmiausia atleisti sau, padarytą žalą atlyginti, kiek tai įmanoma. Autorius tiki, kad asmeninės atsakomybės prisiėmimas ir įsipareigojimas daryti savo ir savo aplinkos gyvenimą pakenčiamą yra kelias į kančios mažinimą. Kuo daugiau individų tai prisiims, tuo pasaulis bus patrauklesnis.
Istorinio naratyvo svarba (naratyvas – tai sakytinis ar rašytinis tekstas, kuriame pateikiamas asmens (jo patirtimi paremtas) pasakojimas, istorija apie chronologiškai susijusius įvykius ar veiklą, dažniausiai apimantis ir individo jausmus, vertinimus): mums yra svarbiau ne patys faktai, o kaip tai yra papasakojama. Metaistorijos – tai universalūs pasakojimai, kurie leidžia suvokti, kaip mums būti, kad sumažintume kančią ir klestėtume. Grynasis mokslas gali vesti į nihilizmą.
Hierarchinės struktūros – autorius sako, kad jos yra senesnės už žmogų. Kuo ryškesnė hierarchija žemesniuose visuomenės sluoksniuose, tuo daugiau fiksuojama vyrų smurto. Todėl hierarchija, paremta galia, turtais ir kitais materialiais dalykais atrodo labai nepatraukli. Tačiau struktūras griauti yra rizikinga, ypač jei neturime alternatyvų. Istorija parodė, kad hierarchijos griovimas sukūrė dar didesnį blogį (pavyzdžiui, komunizmas): dažniausiai būdavo naikinami šviesiausi žmonės, išlikdavo agresyviausi. Tačiau hierarchija, paremta kompetencijomis, atrodo teisinga: labiau apdovanojami tie, kurie yra vertingesni, tačiau kiek realiai taip būna. Hierarchija nepastebimai veikia ir kasdieniame gyvenime: juk įėjus į kambarį, kur yra nepažįstamų žmonių, akys nevalingai ieško to, kuris čia svarbiausias, ir dažniausiai neapsirinkama.