Ingrida Jakubavičienė – istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Istorinės Lietuvos Respublikos Prezidentūros Kaune muziejininkė, kelių knygų autorė.
Knyga mus nukelia į tarpukario Lietuvą, kurią nemažai žmonių vertina kaip Belle epoque. „Tarpukario sąlygos tikrai buvo labai sudėtingos, bet žmonės turėjo daugiau optimizmo, idealizmo ir drąsos“, – teigia knygos autorė. Knygoje aprašoma dviejų seserų Chodakauskaičių gyvenimo istorija ir Lietuvos visuomenės istorija bei modernėjimo pradžia.
Autorė supažindina su seserų gyvenimu nuo pat vaikystės: vyresnioji Sofija ištekėjo vos baigusi gimnaziją už 10 metų vyresnio buvusio namų mokytojo Antano Smetonos, jaunėlė Jadvyga gavo klasikinį išsilavinimą, visuomeninį statusą įgijo savarankiškai, nebūdama jokio politiko žmona, tiesiog pradėjusi vykdyti svarbias Lietuvos Tarybos užduotis. Vėliau, ištekėjusi už Juozo Tūbelio, kai jis 1929 m. tapo Ministru Pirmininku, aktyviai įsitraukė į Lietuvos moterų tarybos veiklą. Jos turėtas lietuvių visuomenės veikėjos statusas nutrūko 1950 m. jai tapus Jungtinių Amerikos Valstijų piliete.
Tačiau esminė šios knygos tema – modernybės vėjai, kurie šiaušė plaukus ne tik knygos herojėms, bet ir plačiajai visuomenei. Atėję iš Vakarų Europos, tradicinių vertybių įsikibusiai vyresniajai kartai jie buvo stiprus sukrėtimas. Tarpukario Kaune romantikos netrūko – buvo ir arbatėlių, ir vakarėlių. Moterys turėjo lygias teises, galimybių lavintis, tačiau išliko nemažai kliūčių dirbti aukštos kvalifikacijos darbus arba patekti į sritis, kuriose dominavo vyrai. Politinio elito moterys, dėl solidžių vyrų algų negalinčios pretenduoti į valstybės tarnybą, nesitenkino vien namų šeimininkės statusu, o visą energiją kreipė į moterų organizacijas, rūpinosi kūdikiais ir vargšėmis gimdyvėmis, neturtingų merginų švietimu, steigė žemės ūkio ir šeimininkavimo kursus, globojo kalinius ir gyvenimo užribyje atsidūrusias moteris. Autorė rašo, kad buvo labai daug idealizmo ir atsidavimo, tarnystės artimui ir tėvynei. Šiandien mes daugiau dejuojame ir skundžiamės neturintys laiko ir galimybių neatlygintinai dirbti šalpos ar labdaros organizacijose, piktinamės, kodėl visų problemų nesugeba išspręsti valstybė. O prieš šimtą metų tarnauti bendruomenei buvo prasminga veikla, didesnė visuomenės dalis priklausė bent vienai draugijai ir įvairiose srityse stengėsi daryti gerus darbus. Būtent pilietinis aktyvumas yra vienas iš esminių modernėjančios visuomenės bruožų.
Į klausimą, ar tų laikų moterys buvo laimingos, autorė atsako: „Priklauso nuo to, kokią moterį laikytume laiminga: sukūrusią šeimą, užauginusią keletą vaikų, be didesnių sveikatos sutrikimų sulaukusią senatvės, išpildžiusią asmenines svajones ar pasiekusią tam tikrų karjeros tikslų, užgyvenusią tam tikro turto, įgijusią tam tikrą statusą visuomenėje ir panašiai.“