Kaip trauma veikia vaiko protą? Ar protas gali pasveikti? Šiuos ir kitus klausimus knygoje nagrinėja vaikų psichiatras Bruce D. Perry.
Autorius dalijasi istorijomis apie traumuotus vaikus: tuos, kurie išgyveno genocidą, patyrė smurtą artimoje aplinkoje, buvo pagrobti… Psichiatras pristato naują terapinį modelį – neurosekvencinį metodą. Knygoje atskleidžiami šio metodo pagrindiniai komponentai ir įrodoma, kokį galingą gydomąjį poveikį traumuotam vaikui turi atjauta, nuspėjamumas, kasdienė dienotvarkė ir struktūra. Taikydamas šį metodą knygos autorius pasiekė gerų rezultatų, nes jam pavyko traumuotus vaikus integruoti į visuomenę. Tad pasakodamas vaikų istorijas, rašytojas suteikia vilties, kad vaikams, patyrusiems traumų, galima padėti.
Nepriklausomai nuo to, ar žmonės išgyveno žemės drebėjimą, ar patyrė pakartotinę seksualinę prievartą, svarbiausia yra tai, kaip šios patirtys paveikė jų santykius su mylimais žmonėmis, pačiu savimi ir aplinkiniu pasauliu. Labiausiai mus traumuoja tie tragiški įvykiai, kurie suardo žmogiškuosius ryšius. Tai ypač skausmingai paliečia vaikus. Nepriežiūra, skriauda, padaryta žmonių, kurie turėtų juos mylėti, padėti jaustis saugiems, vertinamiems, neretai sugniuždo ilgam.
Mes, žmonės, savo esme esame socialinės būtybės. Blogiausia, kas mums gali nutikti, tai netekti santykių. Taigi gijimas po patirtos traumos ar stiprių išgyvenimų taip pat tiesiogiai susijęs su santykiais – pasitikėjimo, savikliovos atgavimu, saugumo pojūčio susigrąžinimu. Iš esmės, būtent pats santykis su terapeutu, o ne jo taikomi metodai ar išmintingi žodžiai lemia terapijos veiksmingumą.
Psichiatras pažymi, kad nusprendė pateikti kelis klinikinius pasakojimus apie pacientus, kurių patirtys padėtų iliustruoti svarbiausias sąvokas apie smegenis, jų raidą ar traumą. Autorius rado dermę tarp individualių istorijų ir sudėtingų smegenų veiklos niuansų ar skausmingų vaikų emocinių išgyvenimų.