Arundhati Roy. Mažmožių Dievas

„Mažmožių Dievas“ – didinga indiška melodrama, kupina sąmojo ir išmonės. Tai pirmasis ir vienintelis indų kilmės rašytojos Arundhati Roy romanas, apdovanotas 1997 m. prestižine Bukerio premija, o kritikų priskirtas prie įdomiausių ir vertingiausių XX a. knygų. Romanas išverstas į daugiau kaip 40 kalbų.

Tai knyga apie pražudytą meilę, ugningas aistras ir lemtį. Romane vaizduojami vienos indų šeimos žemiški kasdieniai rūpesčiai, išgyvenimai ir prisiminimai.

„Nuo medžių varvėjo dienos žaluma. Tamsūs palmių lapai stirksojo musoniniame danguje it aplėpusios šukos. Oranžinė saulė išslydo pro jų lenktus godžius dantis.

Istorijos Namai. Kurių durys užrakintos ir langai atdari. Kur svajonės paimamos į nelaisvę ir persvajojamos. Kur Siaubas (vis dar būsimas) per daugelį metų bus užkastas negiliame kape. Paslėptas po linksmu viešbučio virėjų klegesiu. Senų komunistų nusižeminimu. Lėta šokėjų mirtimi. Žaislinėmis istorijomis turtingiems turistams pažaisti.

Ji kruopščiai žymėjo Dalykus Kuriuos Ji Kitiems Padarė ir Dalykus Kurių Jai Kiti Nepadarė“. Romanas iš dalies yra autobiografinis, skirtas motinai Merei Ray. Malajalė krikščionė ištekėjo už bengalo induisto, kuris, kaip netrukus paaiškėjo, buvo alkoholikas. Kai jis pradėjo mušti ne tik ją pačią, bet ir vaikus, moteris pasiėmė Arundhati ir sūnų ir grįžo į Keralą. Čia jos – išsiskyrusios moters – niekas nelaukė. Tik neliečiamieji žaisdavo su jos vaikais. Merė Roy sirgo astma, tad vaikai nuolat galvojo, kad ji gali numirti. Jie gana anksti tapo savarankiški.

Romane vaizduojama ne tik tragiška meilės istorija, bet ir septintojo dešimtmečio Keralos istorija, kai Indijos valdžia flirtavo su komunizmu, kai kūrėsi profsąjungos. Kastų sistemos akivaizdoje visa tai įgaudavo groteskiškas formas.

Atspindėtas ir keliaklupsčiavimas prieš Vakarų kultūrą, kai grįžę iš Delio valdininkai Keralos karštyje vaikštinėdavo su vilnos kostiumais, neatsiplėšdavo nuo amerikietiškos TV, o užsienyje viešėję indai buvo pilni paniekos tam, kas indiška, įskaitant ir savo vargšus giminaičius. Gausu ir gamtos niokojimo vaizdų: „Upė trenkė išmatomis ir pesticidais, nupirktais už Pasaulio banko pinigus. Beveik visos žuvys išdvėsė.“

Parodoma ir nacionalinės kultūros dalis – kathakali šokio dramos, kurios turėtų tęstis visą naktį, bet turistų patogumui trumpinamos iki valandos. Keista, tačiau tai vadinama tautiniu koloritu. Tai istorijos, kurių klausydamasis iškart žinai, kaip jos baigsis, bet klausaisi tarsi nežinotum. Lygiai taip pat žinai, kad kada nors mirsi, bet gyveni tartum niekada nemirtum. Autorės nuomone, viskas dėl išprievartautos Ramajanos ir Mahabharatos istorijų.

Ypač jaudina ir slogų įspūdį palieka romane atspindėta kastų sistema. Skaitydamas suvoki, kad žmogus, gimdamas, jau yra priskirtas prie tam tikros kastos ir niekas negali to pakeisti, niekas... Neįmanoma įsilieti į aukštesnę kastą, tad pagrindinė struktūra, kuria remiasi socialinis gyvenimas, čia tiesiog negali egzistuoti. Romane labai įtikinamai aprašytos priežastys, kodėl kastų sistemos neįmanoma išnaikinti.

Arundhati Roy. Mažmožių dievas. Vilnius: Alma Littera, 2013.